Gigantiškasis elnias
| Gigantiškasis elnias |
|---|
 Gigantiškojo elnio rekonstrukcija |
| Mokslinė klasifikacija |
 Megaloceros giganteus paplitimas |
Gigantiškasis elnias (Megaloceros giganteus) – išnykusi elninių (Cervidae) šeimos žinduolių rūšis.
Manoma, kad ši rūšis išnyko pasikeitus klimatui ir naujas Eurazijos teritorijas užėmus medžiotojams.[1][2] Paskutiniai šios rūšies elnio griaučiai rasti Sibire. Spėjama, jog paskutinis elnias galėjo nugaišti maždaug prieš 7 700 metų.[3] Daugiausiai gerai išsilaikiusių fosilijų radimviečių aptinkama Airijos ežerų nuogrimzdose ir durpingose pelkėse. Jų griaučiai datuojami ~13 000 m. pr. m. e.[4] Manoma, kad jie gyvavo nuo 400 000 pr. m. e.[5] Buvo išplitę Eurazijoje ledynmečio metu. Tyrimai atskleidžia, kad jie išsivystė iš M. giganteus antecedens rūšies elnio, kuris buvo panašus, tik sunkesniais ir glaustesniais ragais.[6]
Šie gyvūnai pasižymėjo didžiuliu ūgiu, ties pečiais jų aukštis siekė 2 m.[1] Gigantiškųjų elnių ragai buvo didžiausi iš visų elninių gyvūnų. Jų ilgis siekė iki 4 m, svėrė iki 45 kg.[5][3] Pagal kūno masę šie elniai prilygo iki šių dienų išlikusiems Aliaskos briedžiams, tačiau nusileido kitiems išnykusiems briedžiams (C. scotti, C.latifrons).[7] Jie sverdavo 450–575 kg, o galingiausi patinai svėre apie 700 kg.[8]
-
Skeletas -
Skeletas -
.jpg)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Lister, Adrian M.; Stuart, Anthony J. (January 2019). „The extinction of the giant deer Megaloceros giganteus (Blumenbach): New radiocarbon evidence“. Quaternary International. 500: 185–203. Bibcode:2019QuInt.500..185L. doi:10.1016/j.quaint.2019.03.025.
- ↑ Zimov, S.A.; Zimov, N.S.; Tikhonov, A.N.; Chapin, F.S. (2012). „Mammoth steppe: A high-productivity phenomenon“. Quaternary Science Reviews. 57: 26–45. Bibcode:2012QSRv...57...26Z. doi:10.1016/j.quascirev.2012.10.005. S2CID 14078430.
- ↑ 3,0 3,1 Hughes, Sandrine; Hayden, Thomas J.; Douady, Christophe J.; Tougard, Christelle; Germonpré, Mietje; Stuart, Anthony; Lbova, Lyudmila; Carden, Ruth F.; Hänni, Catherine; Say, Ludovic (2006). „Molecular phylogeny of the extinct giant deer, Megaloceros giganteus“. Molecular Phylogenetics and Evolution. 40 (1): 285–291. doi:10.1016/j.ympev.2006.02.004. PMID 16556506.
- ↑ Johnston, Penny; Kelly, Bernice; Tierney, John. „Megaloceros Giganteus on the Loose“ (PDF). Seanda: The NRA Archaeology Magazine. pp. 58–59. Suarchyvuotas originalas (PDF) 29 October 2013.
- ↑ 5,0 5,1 Immel, Alexander; Drucker, Dorothée G.; Bonazzi, Marion; Jahnke, Tina K.; Münzel, Susanne C.; Schuenemann, Verena J.; Herbig, Alexander; Kind, Claus-Joachim; Krause, Johannes (2015). „Mitochondrial Genomes of Giant Deers Suggest their Late Survival in Central Europe“. Scientific Reports. 5 (10853): 10853. Bibcode:2015NatSR...510853I. doi:10.1038/srep10853. PMC 4459102. PMID 26052672.
- ↑ Van der Made, Jan (2019). „The dwarfed 'giant deer' Megaloceros matritensis n.sp. from the Middle Pleistocene of Madrid - A descendant of M. savini and contemporary to M. giganteus“. Quaternary International. 520: 110–139. Bibcode:2019QuInt.520..110V. doi:10.1016/j.quaint.2018.06.006. S2CID 133792579.
- ↑ R. D. E. Mc Phee, Extinctions in Near Time: Causes, Contexts, and Consequences p. 262
- ↑ Geist, V. (1998). „Megaloceros: the ice age giant and its living relatives“. Deer of the World: Their Evolution, Behaviour, and Ecology. Stackpole Books. ISBN 978-0-8117-0496-0.